Sukurti Judėti

Ar kada nors bandėte apkabinti medį? Ne dėl Facebook nuotraukos. Iš tikrųjų.

Skamba truputį kaip žmogus, kuris Balyje jau per ilgai pagyveno. 😄 Bet pabandykite.

Kalnuose kartais sutinku tokius medžius, prie kurių savaime sustoji. Abango miškuose jų yra milžiniškų. Susisukusios šaknys, samanos, šakos virš galvos. Atrodo, lyg kažkas būtų pamiršęs dekoracijas iš „Avataro“.

Ir kai apkabini tokį medį, ateina keistas jausmas.

Pagalvoji, kiek metų jis čia stovi. Kiek audrų praėjo. Kiek sausrų. Kiek žmonių gimė, paseno ir išėjo, kol jis tiesiog stovėjo toje pačioje vietoje. Mes dėl vieno blogo komentaro galime sugadinti sau pusę dienos, o šitas senis kelis šimtus metų gauna vėjo į snukį ir vis tiek augina naujus lapus. 😄

Nežinau, ar medis gali perduoti žmogui savo „atmintį“. Mokslas tam tokios gražios istorijos neduoda. Bet žinau kitą dalyką. Palietęs kažką, kas gyveno gerokai prieš tave ir tikriausiai gyvens po tavęs, labai greitai prisimeni savo tikrąjį dydį.

Ir tada pagalvojau apie Lietuvą.

Apie senus medžius, kuriuos sodino mūsų seneliai ir proseneliai. Po kuriais kažkas pirmą kartą bučiavosi, slėpėsi nuo lietaus, augino vaikus, grįždavo iš laukų. Mes mėgstame kalbėti apie ryšį su protėviais, bet kartais tas ryšys stovi tiesiog prie kelio. Gyvas.

Todėl liūdna matyti, kai seni miškai ir medžiai vertinami tik kubiniais metrais medienos. Šimtą metų auginti galima labai ilgai. Nupjauti galima per kelias minutes. O paskui stebimės, kodėl kažkur dingo vietos, kurias prisimename iš vaikystės.

Gal todėl kartais verta apkabinti medį. Ne todėl, kad jis stebuklingai išspręs tavo problemas.

O todėl, kad kelias minutes pabuvęs šalia jo supranti, kiek daug mūsų problemų tam medžiui būtų tiesiog dar vienas trumpas vėjo gūsis.

O jūs turite medį iš savo vaikystės, kurį prisimenate iki šiol?

Kai žiūrite į Batur vulkaną, iš tikrųjų žiūrite į mažą ugnikalnį, stovintį milžiniško seno ugnikalnio griuvėsiuose.

Ir čia prasideda įdomiausia dalis. Tai, ką dauguma turistų vadina tiesiog „Batur“, nėra vienas paprastas vulkanas. Visa ši milžiniška įduba aplink ežerą yra kaldera, likusi po katastrofiškų išsiveržimų prieš dešimtis tūkstančių metų. Išorinė kaldera yra maždaug 10 x 13,5 kilometro dydžio ir susiformavo maždaug prieš 29 300 metų. Vėliau, maždaug prieš 20 000 metų, jos viduje susiformavo dar viena kaldera. Taip, čia praktiškai vulkanas vulkane, o jo viduje dar vienas vulkanas.

O tas Batur, į kurį šiandien turistai lipa pasitikti saulėtekio, yra daug jaunesnis, maždaug 1717 metrų aukščio aktyvus vulkanas, išaugęs senosios kalderos viduje. UNESCO nurodo, kad nuo 1804 iki 2000 metų Batur išsiveržė mažiausiai 22 kartus. Kai kuriose vietose ir šiandien galima matyti juodus lavos laukus, primenančius, kad šitas gražuolis ne visada buvo toks draugiškas turistams su kavos puodeliais.

Dar įdomiau tai, kad žmonės čia ne tik atvažiuoja pasižiūrėti vulkano. Jie gyvena jo viduje. Batur UNESCO geoparkas apima 15 kaimų. Apačioje yra Batur ežeras, dirbami laukai, karštosios versmės, šventyklos ir visas kasdienis gyvenimas. Įsivaizduokite adresą: gyvenamoji vieta, aktyvaus vulkano kaldera. Ir niekam čia tai neatrodo labai egzotiška.

Batur ežeras irgi nėra tiesiog gražus fonas Instagram nuotraukai. Jis užima dalį senosios kalderos ir baliečių kultūroje turi milžinišką reikšmę vandeniui bei žemdirbystei. Net viena svarbiausių Balio vandens šventyklų, Pura Ulun Danu Batur, yra susijusi su ežero deive. Įdomiausia, kad senoji šventykla ir Batur kaimas stovėjo žemiau, kalderoje, bet 1926 metų išsiveržimas juos sunaikino. Žmonės persikėlė aukščiau ir šventyklą pastatė iš naujo.

Todėl kai šiandien stoviu aukštai ir žiūriu į visą šitą kraštovaizdį, matau jau ne vien gražų ežerą ir kalną.

Matau vietą, kurią žemė griovė, degino ir perstatinėjo tūkstančius metų. O žmogus vis tiek atėjo, pasistatė namą, pasodino daržą ir nusprendė čia gyventi.

Gamta kartais turi labai keistą humoro jausmą.

Mes galvojame, kad gyvename ant žemės. O čia labai aiškiai supranti, kad gyvename ant kažko, kas vis dar gyva.

Ar galėtumėte ramiai gyventi žinodami, kad jūsų namai stovi aktyvaus vulkano kalderos viduje?

Didžiausia klaida Balyje? Atvažiuoti į tinkamą vietą netinkamu laiku.

Balyje viskas turi savo laiką. Tas pats krioklys vieną mėnesį gali būti pasaka, kitą mėnesį ruda vandens siena. Tas pats paplūdimys per atoslūgį atsiveria visiškai kitaip. Su kalnais dar įdomiau: gali užlipti į tą pačią vietą ir vieną rytą gauti vaizdą visam gyvenimui, o kitą septynias valandas kopti tam, kad viršuje pasigrožėtum labai gražiu baltu debesiu iš vidaus.

Šį kartą pasirinkome naktinį žygį Abango ir Trunyan kalnų keteros pusėje. Ir naktinis trekkingas man apskritai yra visai kitas žanras. Dieną matai mišką. Naktį tavo pasaulis susitraukia iki kelių metrų, kuriuos išpjauna žibintuvėlis. Seni medžiai, šaknys, rūkas, šešėliai. Kartais atrodo nebe Balis, o kažkur filmuojamas naujas „Avataras“, tik biudžetas mažesnis, o aktoriai labiau uždusę)

Aplink visiška tyla. Žmonių nėra. Nematai, kiek dar liko kopti, todėl galva neturi su kuo derėtis. Tiesiog eini. O tada miškas trumpam prasiskiria ir tamsoje apačioje staiga atsiveria visa Batur kaldera: ežeras, kaimų šviesos, priešais juoduojantis Batur vulkanas. Po kelių minučių vėl panyri į mišką. Tokie vaizdai naktį jaučiasi visiškai kitaip nei dieną.

Bet čia yra viena svarbi detalė. Jei norite iš tokio žygio parsivežti ne tik pavargusias kojas, reikia pasirinkti laiką. Geriausias šansas pamatyti švarias panoramas yra sausuoju Balio sezonu, o į keterą verta kilti dar tamsoje, kad gražiausias vietas pasiektum prieš saulėtekį. Lietinguoju sezonu tas pats nuotykis gali virsti slidžiu taku, debesimis ir keliomis valandomis kopimo dėl įspūdingo vaizdo į niekur.

Ir dar klasikinė Balio turistų klaida: „Balis gi tropikai, kam man šilti drabužiai?“ Apačioje gali būti karšta, o kalnuose prieš aušrą jau visai kitas pasaulis. Vėjas, drėgmė ir temperatūra labai greitai primena, kad esi nebe paplūdimyje. Todėl geri batai, keli drabužių sluoksniai ir normalus žibintuvėlis čia būtini.

Dar svarbu pasirinkti tinkamą taką. Šitoje kalderos pusėje maršrutų yra ne vienas ir nuo pasirinktos keteros bei starto taško priklauso, ką apskritai pamatysi. Vienur didžiąją kelio dalį eisi mišku, kitur atsivers Batur ežeras, Batur vulkanas, Abangas, Agungas ir visa milžiniška kaldera.

Todėl man Balis vis mažiau yra apie „TOP 10 vietų, kurias privalai aplankyti“. Vietą Google Maps gali rasti kiekvienas. Bet pagauti ją tinkamu sezonu, tinkamu laiku ir iš tinkamos pusės, čia jau visai kitas žaidimas.

O naktinis žygis dar prideda tai, ko dieną nenusipirksi. Tylą. Nežinomybę. Tą mažą šviesos ratą prieš save ir jausmą, kad už jo prasideda visai kitas pasaulis.

Ar ryžtumėtės pradėti žygį vidury nakties vien tam, kad saulėtekį sutiktumėte ten, kur dauguma žmonių niekada nenueina?

Šamaninam Balį 🌴

Monkey busine$$ Balyje.🙈🙉🙊 Čia vienintelė mafija, kuri dirba už bananus🍌

Beždžiones Balyje galiu stebėti ilgai. Jų santykiai, charakteriai, konfliktai, vaikai, hierarchija. Vienas sėdi kaip gyvenimo matęs senolis, kitas kažkam knisa protą, trečias vagia, ketvirtas viešai aiškinasi santykius. Kartais penkios minutės prie beždžionių įdomiau nei valanda Facebooke. Nors elgesio skirtumas ne visada labai didelis.

Bet turistams turiu vieną perspėjimą. Neapsigaukite dėl tų mielų akių. Čia profesionalai. Akiniai, telefonas, kepurė, maistas, buteliukas ar bet kas, ką galima greitai pagriebti, gali per kelias sekundes pakeisti savininką. O tada prasideda derybos. Tu siūlai bananą, beždžionė vertina pasiūlymą. Netinka. Duodi daugiau. Kartais atrodo, kad jos kapitalizmą suprato anksčiau už mus.

Ir geriau nebandyti įrodinėti, kas čia alfa. Jos laukinės, gali įkąsti ar įdrėksti, ypač jei jas erzini, bandai atimti pavogtą daiktą ar lendi per arti jauniklių. Todėl rankas ir vertingus daiktus laikau prie savęs, o konfliktų su vietine mafija vengiu.

Šiaip jos nuostabios. Gali sėdėti ir stebėti visą mažą visuomenę su savo draugyste, meile, keksu, vaikais, vagystėmis, konfliktais ir politika. Trumpai tariant, žmonės, tik mažiau apsimeta)

Paradoksas. Labiausiai vertiname tai, ko neturime.

Gyvendamas Lietuvoje už gerą mangą galėdavau sumokėti kelis eurus vien tam, kad pajusčiau tikrą jo skonį. Šviežia kakava tiesiai nuo medžio būtų buvusi egzotika. Apie kai kuriuos vaisius, kuriuos šiandien matau kiekvieną dieną, tada net nebuvau girdėjęs.

Dabar gyvenu Balyje. Mangai, papajos, kokosai, dragon fruit, durianai, kakava – visko pilna. Ir kas atsitiko? Aš pasiilgau paprasto lietuviško obuolio. Kriaušės. Braškių. Serbentų. Uogų iš močiutės s**o. Net gera bulvė čia kartais atrodo didesnė egzotika už durianą.

Juokingas tas žmogus. Kol kažko neturi, atrodo, kad būtent to reikia laimei. Kai pagaliau gauni, labai greitai tai tampa tiesiog fonu. Vakar svajojai apie mangą nuo medžio, šiandien mangai guli virtuvėje, o tu galvoji apie obuolį.

Ir čia jau visai ne apie vaisius.

Taip pat priprantame prie žmonių, sveikatos, namų, laisvės, santykių, savo kūno, net prie gyvenimo, apie kurį kažkada svajojome. Gavę tai, ko labai norėjome, po kurio laiko nustojame tai matyti. O vertę dažnai prisimename tik tada, kai prarandame arba išvažiuojame pakankamai toli.

Gal viena svarbiausių gyvenimo disciplinų yra išmokti pasiilgti to, ką turi, dar prieš tai prarandant.

O ko jūs šiandien beveik nebepastebite, nors kažkada labai norėjote tai turėti?

Dievai kamštyje nestovi. Jeigu Balyje ceremonija uždarė kelią, gali pypsinti kiek nori. 😄🇮🇩

Šiandien Indonezija švenčia Nepriklausomybės dieną. Rugpjūčio 17-oji čia nėra tiesiog dar viena raudona diena kalendoriuje. Vėliavos visur, paradai, žmonės gatvėse, muzika, šventės ir tas labai indonezietiškas jausmas, kai gyvenimas trumpam tampa svarbesnis už darbą.

Gyvendamas Balyje prie vieno dalyko jau pripratau: čia apskritai nuolat kažkas švenčiama, aukojama, meldžiamasi ar lydima procesijoje. Baliečių kalendorius turi 210 dienų ciklą, pagal kurį kartojasi daugybė religinių švenčių ir šventyklų ceremonijų. Kartais atrodo, kad ceremonijų čia daugiau negu darbo dienų tarp ceremonijų. 😄

Ir man labai patinka tas jų toks požiūris į gyvenimą. Vyksta ceremonija, uždarom kelią. Kamštis? Palauks. Turistui skrydis? Reikėjo anksčiau išvažiuoti. 😂 Niekas ceremonijos nestumdys todėl, kad kažkas kažkur labai skuba.

Iš pradžių europietiška galva tam priešinasi: kaip čia taip, aš juk turiu reikalų! O paskui pradedi suprasti, kad gal būtent mes kažkur apsivertėme aukštyn kojomis. Mes gyvenimą deriname prie darbo, grafikų ir susitikimų. O čia žmonės vis dar sugeba darbą sustabdyti dėl gyvenimo, šeimos, bendruomenės, tradicijų ir to, kuo tiki.

Gal todėl Balis ir jaučiasi kitaip. Ne todėl, kad čia palmės gražesnės. O todėl, kad tarp viešbučių, restoranų ir milijonų turistų šitas mažas pasaulis vis dar atsisako pamiršti, kas jis yra.

Su Nepriklausomybės diena, Indonezija! 🇮🇩

O jūs galėtumėte ramiai priimti, kad kartais gyvenime jūsų planai tiesiog nėra pats svarbiausias dalykas? 😄