Rawdo metodas

O kas, jeigu ryšys su savimi būtų nenutrūkstamas procesas?

Ėjimas link to, kas iš tikro esi, įsipatoginimas tame, veikimas iš esmės, tikslų realizacija – visa tai vyktų ne pagal „tai man tik tiek gaunasi“ principą, o su visišku atvirumu, smalsumu ir troškimu žengti už ribų.

Štai , ką matau nuolat, darbe su klientemis: mūsų pačių apsisprendimas kažkuriuo momentu, siekiant savo tikslų ar savęs pažinimo, nuspręsti, kada mums pasidaro „per sunku, per daug, gana, nebe mano, nebeverta“.

Aš nuolat kartoju tai per savo mokymus: o kas, jeigu tai nėra tiesa, su kuria sutinka kūnas?

Kas, jeigu, nepaisant visų vidinių struktūrų boikoto, maisto ar nuovargio, plėstis, augti – jis yra tas, kuris šnabžda: „Keep going!“

Dažnai moterys sako: jeigu tuo momentu būtų buvę bent kažkas, kas mane pastūmėtų į priekį, pasakytų „nepasiduok, eik“ – viskas būtų buvę kitaip.

Dažniausiai, kai transliuoju moterims jų kūno žinutes, tai yra momentas, kai jų kūnas stovi nuščiuvęs:

– Tu čia rimtai? Aš visada tau tai sakiau!

Visos istorijos, kuriose sakome: „Jeigu tik būtų… būtų buvę kitaip“, yra ne apie tai, kad tu padarei klaidą, ne apie tai, kad neturėjai į ką atsiremti, o apie tai, kad tu pasirinkai klausytis tų vidinių struktūrų, kurios pasiūlė visai kitus veiksmus, sprendimus ir atsakymus.

Ar tai buvo melas? Ne. Tačiau tai buvo tik tarpinis sluoksnis, kurį tu supainiojai su savo vidine tiesa.

Ar metas nebekartoti tokio scenarijaus?

💫Susitinkam rekalibracijos stovykloje| KAS TU ESI.

Ten tu išmoksi atskirti savo vidinių struktūrų mechaniką, aiškiai pamatysi, iš kokio sluoksnio tau ateina žinojimas ir ar jis tikras, ar dera su tavo tikrąja esme, kurią taip uoliai bando perduoti kūnas.

Nuoroda komentare

O kas, jeigu tai ne kūnas nespėja?

Tyrinėdama žmogaus veikimą per kūną – kaip tarpusavyje sąveikauja protas, energija, pojūčiai ir vidiniai resursai, – aptikau kai ką labai įdomaus.

Po didelio pakilimo, pasiekimų ar išsipildžiusios svajonės staiga krenta energija, apima dirglumas, pyktis ar nuovargis, ir mes sakome:

„Kūnas prašo poilsio.“

O kas, jeigu ne kūnas prašo sustoti, o tavo nervų sistema dar nėra pripratusi prie to, kad kūnas jau gali veikti kitokiomis apsukomis?

Kuo daugiau dirbu su vidiniu žmogaus potencialu, tuo aiškiau matau: kūnas dažnai pasiruošęs priimti daugiau, apimti plačiau ir naudoti iki šiol nepaliestus savo resursus.

Tačiau ne visos mūsų vidinės struktūros pasiruošusios plėstis kartu su juo.

Viena moteris dar neleidžia sau pamatyti, kiek iš tikrųjų gali.
Kita savo potencialą jau žino, bet bijo jį iki galo įkūnyti:
„Jeigu būsiu visa savimi, kitam neliks vietos.“
„Jeigu gausiu tai, ko noriu, kažką prarasiu.“

Trečia jau kuria didelėmis apsukomis, tačiau neaugina kūno gebėjimo visa tai išlaikyti.

Skirtingos moterys, bet tas pats klausimas:

Ar tikrai kūnas nespėja – o gal senosios vidinės struktūros dar nespėjo persiorientuoti pagal bundantį kūno potencialą?

Nes kai bunda tikrasis kūno potencialas, vis mažiau vietos lieka tarpinėms struktūroms.
Toms, kurios ilgą laiką buvo įpratusios valdyti kūną.
Toms, kurios apsimeta linkinčiomis tau gero ir tarsi geriau už tave žino, kiek tu gali, kiek tau galima ir kur yra tavo galimybių riba.

Bundantis kūno potencialas gąsdina protą, nes jis gali pranokti viską, ką iki šiol apie save įsivaizdavai.

Protas vis dar gali tikėti, kad už daugiau verslo, kūrybos, savirealizacijos ar finansinės gerovės neišvengiamai teks sumokėti ramybe, santykiais, šeima arba ryšiu su savo kūnu.

Jeigu bandysi turėti daugiau veikdama iš senų nuostatų ir nepakitusios vidinės struktūros – taip, tikriausiai perdegsi.
Bet ne todėl, kad nori per daug.
O todėl, kad tavo gyvenimas plečiasi greičiau nei vidinis gebėjimas visa tai išlaikyti.

Todėl kelias nėra save mažinti, atsisakyti savo norų ar priversti save daryti dar daugiau.
Kelias – plėsti vidinį kūno potencialą ir pagal jį perderinti visas kitas savo struktūras.

Todėl, jeigu kartais sau sakai:
„Negaliu norėti visko.“
„Negaliu turėti ir to, ir to.“
„Normalu, kad kažkuri mano gyvenimo sritis turi būti silpnesnė.“

Susitinkame spalį RAWDO METHOD® I etapo „Rekalibracijos“ stovykloje| KAS TU ESI.

O kai pažinsi tikrąjį savo kūno veikimą, aš tavęs dar kartą paklausiu:

Ar tikrai?

Susisiek su manimi asmeniškai.

Tu neišprotėjai, jeigu esi įsitikinusi, kad jeigu eisi į savo vizijos kitą etapą, į išsiplėtimą, žengsi dar toliau, norėsi dar daugiau – kažkas atsitiks.

Patikėk, su tokiu slaptu įsitikinimu tam tikrame savo augimo etape susiduria beveik visos moterys.

Tau gali atrodyti, kad labai nori žengti link savo potencialo atskleidimo ir jo įkūnijimo, bet viduje girdi balselį: „O ką už tai paaukosi?“

Net jeigu esi sąmoninga moteris, ši mintis, pojūtis ar net dėl to kylanti būsena gali tave užklupti, jeigu tavo pasąmonėje vis dar yra įrašas:

„Kad už sėkmę, už savo svajonę, už troškimą turėti, būti daugiau – reikia sumokėti. Reikia kažką paaukoti.“

Ir net jeigu realybėje tai nepasireiškia taip drastiškai, dažniausiai užtenka vienos, kartą nuo karto pasirodančios minties, kad ji atgrasytų tave nuo tavo tikslo arba bent trumpam pristabdytų.

Ir jeigu tu šiandien patiri vidinį diskomfortą, konfliktą ir susipriešinimą, nes jau nebenori atsigręžti atgal, nebenori susigūžti ir numoti ranka į savo viziją, link kurios taip ilgai ėjai, bet tuo pačiu nebenori ir to slegiančio jausmo, kad jeigu ten eisi, neišvengiamai kažkas nutiks – sveika, mieloji. Galime čia padirbėti.

Susisiek su manimi, net jeigu tau atrodo: „Kaip aš tai įgarsinsiu? Kaip aš tai pasakysiu, kad neskambėčiau kaip išprotėjusi?“

No judgment.

Tai reiškia tik viena – tu subtiliai girdi savo pasąmonės sluoksnius ir jau nebenori su jais susitapatinti. Tik dar nežinai, kaip tai padaryti.

Taip, vizijos įkūnijimas neprivalo būti sunkus, užtarnautas sunkiu darbu. Neprivalai dar kažko padaryti, kad tau būtų galima. Kad būtum verta.

Neprivalai gyventi įtampoje su slaptu vidiniu jausmu, tarsi kažkas vieną dieną ateis ir paprašys susimokėti už tai, ką turi.

Galima eiti į savo vizijos įkūnijimą lengviau. Be praradimų. Ir jaustis tame gerai. Be kaltės, be baimės, be susitraukimo.

Susisiek su manimi dėl galimybės turėti asmeninę 1:1 mentorystę.

https://www.rawdomethod.com/individuali-sesija

Nėra ko apsimetinėti, kai žinai, kad atėjo etapo pabaiga.

Taip, renginių pas mane vis mažėja, bet ne šiaip sau.
Atėjo metas žengti į kitą etapą ir nebesistengti būti visiems, visur ir viskuo.

Nes toks modelis nėra apie norą būti naudingu, geru ar reikalingu. Toks modelis yra apie negebėjimą prioritetizuoti savęs. Pasirinkti save ir pasitikėti, kad viskas bus gerai, kai tai darai.

Savo veiklos pradžioje stengiausi daryti kuo daugiau, atliepti į visas užklausas ir poreikius. Žinoma, dažnai savo pačios resursų, laiko ir galimybių sąskaita. Ir tada atrodė, kad tai ne tik užpildo, bet net veža. Kad tik tada iš tiesų „pasikraunu“.

Tačiau jeigu augi, tai, matyt, ir užaugi. Bent jau iki kito etapo.

Etapo, kuriame nebesirenki tarp savęs ir kitų.

Lygiai taip pat mano renginiai ir paslaugos dabar renkasi tik tuos, kurie pirmiausia renkasi save. Taip – save, o ne pasiteisinimus ar priežastis, kodėl dar negali savęs prioritetizuoti.

Todėl mano renginiai vyksta ne savaitgaliais.
Kartais jie trunka net kelias dienas, nes jeigu žmogus pasirenka save, jis susiorganizuoja gyvenimą taip, kad galėtų dalyvauti.

Todėl ir renginių kaina nėra masinė. Iš pagarbos sau, savo kūrybai ir kokybei, kurią renkuosi suteikti žmonėms. Tiems, kurie pirmiausia gerbia save. O tai reiškia ne teoriškai, o savo veiksmais. Veiksmais, kuriais save prioritetizuoja.

Kitaip tariant, kartais tam, kad prasidėtų kita gyvenimo kokybė, turi turėti drąsos nusibrėžti ribą, kurios pats nebepersižengsi. Nebeisi atgal. Net jeigu ir šlubuosi.

Ar tai nepatogu? O taip.

Ir vis dar būna akimirkų, kai norisi pasitikrinti, ar tikrai. Ar tikrai priimu atsakomybę už savo pasirinkimus?
Taip, vis dar nori pasikelti nuostatos.
Taip, vis dar išlenda automatinės reakcijos, kurios apsimeta “tikrosiomis žinutėmis”.

Savo metode non stop kalbu apie gebėjimą atskirti kūno išminties tiesą nuo paviršinių, atgyvenusių, nors ir labai įtaigų žinučių.

Bet šis sprendimas jaučiasi kaip tiesa kūne.
O šio jausmo aš nebeignoruoju.
Nes apie tai kalbu. Tuo gyvenu. Ir per tai ir į tai vedu ktius.

Kiekviena vertybė verta, gyva tik tiek, kiek ji yra įkūnyta.
Apie norą rinktis save gali kalbėti ilgai, be veiksmo- tai tik teorija.

Kas, jeigu didžiausias pokytis nėra naujas įprotis, nauja mintis ar naujas tikslas?

O nauja būsena.

Būsena, kurioje kūnas, emocijos ir gyvybinė energija nebekovoja tarpusavyje.
Kai žmogus pirmą kartą patiria save vientisai, keičiasi ne tik jo savijauta.
Keičiasi jo santykis su savimi, sprendimai, reakcijos ir tai, kaip jis kuria savo gyvenimą.

Būtent todėl RAWDO METHOD® nėra orientuotas vien į pokytį.
Jis orientuotas į būseną, iš kurios pokytis tampa natūralus.

Tai pirmoji dalis istorijos apie RAWDO METHOD®.

Toliau po truputį dalinsiuosi principais, ant kurių jis pastatytas.

O kas nori susipažinti su metodu jau dabar-
susitinkam rugpjūčio 24 dieną renginyje
KŪNAS KURIA STEBUKLUS| 1-os dienos kūno intelekto praktikų diena.

Nuoroda komentare